Kaip gali nemylėti Savo Miesto? Ir nereikia apie tai specialiai galvoti – tiesiog,  jei  pasisekė būti normaliu žmogumi, kitaip negali ir nemoki. Jis mane augino, auklėjo, formavo. Nežinau, kaip jam tai pavyko, te kiti sprendžia, bet vien ačiū pasakyti Savo Miestui – jo gamtai, gatvėms ir, žinoma, nuostabiems žmonėms – būtų kaip ir per maža, todėl retsykiais bandau atsilyginti kokiu nors vienu ar kitu darbeliu, be jokių išankstinių pamąstymų ir planų –  tiesiog TAIP išeina. Įtariu, kad mano širdy nedidelėm raidukėm ištatuiruotas Alytaus vardas. Būtent širdy, kad niekas nematytų ir nežinotų,  jog esu JĮ amžinai įsimylėjęs, kad JIS man, tegu ir šiek tiek emigrantui, rūpi, kad džiaugiuosi JO laime ir verkiu, kai JAM skauda… Na, ir kaip gali nemylėti Savo Miesto, jeigu jis ir  – Dzūkijos soscinė, o jeigu dar jis – Lietuvos kultūros sostinė? O jeigu dar jis – Tavo Namai? Na, kaip gi nemylėti Savo Namų? Būtent – Namų, nes, anot vienos mano dainukės, skirtos Alytui:

Namas kaime ar namas mieste,

Prie pamiršto kelio ar ant žydinčio kalno,

Žemės centre ar pasaulio krašte,

Didžiulis ar telpantis ant vieno delno;

Namas – kur dega vasara kiaurus metus

Ar kur visą gyvenimą – tik žiema;

Namas – bet koks, iš bet ko ir bet kur,

O NAMAI – tik ten, kur gyvena mama.

Prieš 35-erius metus pradėjau lankyti cirko studiją, susidomėjau klounados menu ir netrukus tapau šios srities profesionalu, o dabar, štai aš prieš jus – niekada humoro jausmo nestokojantis, putliais rausvais žandais ir gera nuotaika pasidabinęs, Alytaus kultūros centro cirko studijos „Dzūkija“ veidas – Albertukas.

Atlikti kūrybiniai meno projektai yra glaudžiai susiję su Alytumi ir jo žmonėmis. Čia gyvenančios bendruomenės ir jų vertybės, pasidalijimas jomis turėjo didelę įtaką mūsų kūrybai. Į ją sudedame savo patirtį. Šiandien žiūrovas mato šias vertybes ir interpretuoja remdamasis sava patirtimi. Šios žiūrovų reakcijos maitina mus, skatina tobulėti. Kultūra mums padeda atpažinti savo jausmus, skatina susimąstyti, įsiklausyti…

Mokytis – išmintinga, kurti – dieviška.

(Johnas Saxe)

Kultūra – dvasinių vertybių kūrimas. Žmogaus vertybes dažniausiai formuoja gyvenamoji aplinka, supantys žmonės bei patirtys. Patirtys keliaujant, skaitant knygas, dalyvaujant renginiuose bei kultūros veiklose. Ne veltui, žodžiu „kultūra“ apibrėžiama ir augalo augimas. Tik kultūros dėka žmogus auga, tobulėja bei augina vertybes aplink save.

Linkiu augančiam Alytui, kad lauktų sugrįžtančių su naujomis patirtimis, skatintų kuriančius bei džiugintų visus KULTŪROS veiklomis ir renginiais.

Namai. Kas ir kur jie? Neretai užduodamas klausimas, į kurį nedvejodama atsakydavau: ten, kur esu. Kartais net baugu, kad kur bebūtumei, jautiesi lyg namuose, jeigu esi mylimas, mylintis ir reikalingas. Jeigu gali duoti kitiems tai, ką turi geriausio, ir augti pats. Kartais tam nesukliudo net kita kalba, nors savą – dievini. Daugiau nei penkeri metai gyvenu mieste, apie kurį, prieš atkeliaudama, žinojau itin mažai – A L Y T U S. Vėliau išgirdau ne vieną legendą ir gąsdinimus neva tai provincija, kurioje kultūra ne tik nereikalinga, bet kad jos apskritai nėra, kad atvykdama į šį miestą darau didžiausią klaidą ir karjerai galiu pasakyti skambų sudie. O po kurio laiko staiga stojo tyla bei suklusimas: ir mažiausiuose miesteliuose, kaimuose gali vykti ir NUTIKTI dideli dalykai, o manasis pasirinkimas nesirinkti didžiųjų miestų ir leistis suviliotai gamtos bei didžiosios meilės – teatro – vienas geriausių apsisprendimų. Ir išties vis stipriau įsitikinu: ne kas kitas, o scena – didieji mano namai. Juose patirta ir patiriama visko, tačiau esi ramus ir saugus: niekada neišduos. Gali atimti sienas, pakylą, šviesas ir garsą, bet kalbos, kūrybos… Norėjau sakyti „niekas neatims“, bet tai būtų melas, tiesa? Taip, gali atimti, sustabdyti. Bet tai ne žmogaus jėgoms.

Kaip garbę priimu kvietimą tapti Alytaus – Lietuvos kultūros sostinės ambasadoriumi. Čia, netoli senosios gelžkelio stoties, prie Pylimo ir Dailidės, mano Dieduko, prieškario geležinkeliečio, sode ir mano Tėvo gimtajame name – dabar virtusiame memorialiniu muziejumi – prabėgo didžioji dalis mano vaikystės, paauglystės ir jaunystės. Didžia dalim čia ir mano pirmųjų poetinių bandymų pradžia, čia mano pažintis su jau Ambasadoriais nebetapsiančias bičiuliais – Jurgiu Kunčinu ir Rimu Buroku. Čia šaunioji biblioteka, dvelkianti Imbiero vakarais. Na, ir pirmosios meilės atminimas:

ŠOKIAI PARKE

Kaip mes čia atsiradome
ir kada
miesto sodo estradoje
estrada

palūkėk dar pabūkime
neskubėk
skamba „Rolling“ų muzika
„Paint it black“

bent šiąnakt neskubėkime
į namus
mes jau žinom kad niekad taip
nebebus

aš nelaukiu atsakymo
ir neguosk
nebebus tokio vakaro
niekados

lig kitų nesimatymų
lig
kaip prieš dvidešimt metų
tik

(Nuotr. Vytauto Šimkūno)

Alytus – nepaprastai šiltas ir gražus miestas. Čia mano ištakos ir pradžia. Čia prabėgo nerūpestinga vaikystė, čia mano prisiminimai: niekada nepamirštami, niekada nepasikartojantys.

Dzūkija, visą gyvenimą tarpsta mano širdyje, mano siekiuose nuo pat vaikystės ir skatina skleisti dzūkišką tarmę, papročius, kulinarinį paveldą jaunajai kartai.

Kultūra man yra tai, kuo gyvenu kasdien. Tai sutikti ypatingi žmonės, iš kurių mokausi, kurie įkvepia, dėl kurių einu į priekį. Dzūkija mane ugdė, mokė ir išaugino kūrybai sparnus. Su džiaugsmu tiesiu kultūros tiltus tarp man brangių miestų – Alytaus ir Druskininkų. Kviečiu, raginu burtis į kultūros savanorystę!

Kultūra, žmogus, kūryba, meilė yra neatsiejama visuma. Tai – praeities, dabarties ir ateities garantas. Kiekvienas esame to dalis. Tai kiekvieno iš mūsų reakcija, įžvalgos, dvasinė pajauta, meilės, grožio ir dvasinių vertybių sintezė. Kultūra ir švietimas tarsi įsišakniję viena į kitą. Viskas prasideda nuo šeimos, namų, šalies, kurioje gyvename, ir mūsų gimtojo miesto. Alytus yra tas miestas, kuriame aš užaugau ir giliai įaugau, kurį branginu sąmonėje ir širdyje. Tai saitai, kuriuos likimas dovanojo.

Kultūra – tai mūsų šaknys ir tai, kas esame. Dainomis ir ieškojimais pažindamas pasaulį, savo šaknimis, mintimis ir sugrįžimais tvirtai esu Alytuje.

Turbūt dažnam išgirdus žodį „kultūra“, pirmiausia prieš akis iškyla spektakliai, opera ar baletas, ar šiuolaikinės muzikos koncertas, meno parodos, skulptūros, performansai, tapybos darbai. Na, kažkokia meno forma ar kūrinys, kuris dažniausiai turi labai aiškius autorius (režisierius, skulptorius, tapytojus, muzikos ir teksto autorius ir t.t.). Ne veltui ir sakoma „einam kur nors pasikultūrinti“ – taip kviečiama sudalyvauti renginyje, aplankyti parodą ir pan.
Tuo tarpu savo gyvenime kultūrą pirmiausia matau kaip neatsiejamą žmogaus prigimties dalį. Tokia kultūra formavosi natūraliai, per amžius, neturėdama vieno autoriaus ir pasiekė mus. Tai nėra išbaigtas eksponuojamas kūrėjo darbas. Tai nėra iki smulkmenų sustyguotas miuziklas, skirtas pilnai salei žiūrovų.
Tai žmonių gyvenimo ir mąstymo būdas, tam tikros žmonių grupės patirtis ir elgsena. Tai tradicijos ir papročiai, šnektos, kalbos, architektūra, tautosaka, menas, ritualai, apeigos, šokiai, tikėjimai, prietarai, kulinarija, žemdirbystė ir gyvulininkystė, žmogaus santykis su gamta, Dievu bei vienas kitu.
Matant kultūrą šiuo žvilgsniu, būna, kad, pavyzdžiui, ekspedicijos metu aplankytos senolės papasakotas tikėjimas ar burtas kaip prišaukti lietų mane labiau suintriguoja nei milžiniško pripažinimo sulaukęs šokio spektaklis. Tačiau aš jokiu būdu nesakau, kad profesionalusis menas yra menkesnis – anaiptol! Tiesiog kviečiu atrasti kultūrą ir ten, kur dažnai jos nematome. Bet ji, it kokia mitinė būtybė ten tūno. Nematoma. Kviečiu ją patirti ir įvertinti.
Kartais tokią kultūrą lengviau užčiuopti keliaujant – tuomet viskas, ką pastebime esant kitaip nei mūsų krašte, mus stebina. Taigi taip galime sau įsivardinti, o kaip yra pas mus, kokia ta mūsų kultūra.
Kultūra yra viskas: kaip mes valgome, kaip ir kiek geriame, rengiamės, kaip priimame svečius, kaip auklėjame vaikus, kaip žiūrime vienas kitam į akis arba kaip vengiame to akių kontakto, kaip komentuojame socialinėse medijose, kaip bendraujame su kaimynais, kada keliamės ir kada gulamės, kaip elgiamės su silpnesniais už save…
Taip jau susiklostė, kad būtent tokią kultūrą – etnokultūrą – aš ir tyrinėju šilų dzūkų kaimeliuose. Be galo juos myliu. Visą gyvenimą čia atrandu tiek daug: ir paprastas gyvenimiškas tiesas, ir labai gilius suvokimus, ypatingą santykį su žmogų supančia aplinka. Daug mokausi. Pagaliau ir pati su vyru čia įsikūriau. Todėl galiu sakyti, kad Dzūkija – jau ir mano namai. Esame kultūros, susiformavusios Varėnos rajone nusidriekusiuose pušynuose, mylėtojai. Mums sunku susitaikyti su kaimų tuštėjimu ir nykimu, juk jie dabar atgyja tik vasarą…
Mudu stengiamės perimti kuo daugiau vietos senolių išminties, patirties, dainų ir dar daug visko. Norime garbingai palydėti juos bei senąją šio krašto pasaulėjautą ten, iš kur nebegrįžtama. Gal pavyks bent kruopelę tos tradicinės krašto  kultūros gyvenimo pratęsti. Dzūkavimas – tai, kaip čia kalbama, yra vienas raktinių dalykų, kam pasitraukus iš kasdienybės, bus prarasta labai didelė šio krašto identiteto dalis. Būtent todėl šnektai skiriame daug dėmesio, ją populiariname, siekiame grąžinti jai orumą, nebijome eksperimentuoti.
Dzūkijos sostinė man yra šilų Dzūkijos kaimai, nes būtent čia ilgiausiai išliko Dainavos krašto tradicijos ir papročiai. Alytui labiausiai linkiu nepamesti dzūkiškojo identiteto ir juo didžiuotis. Miestiečiai taip pat gali dzūkiškai ciksėti, o Alytuje matau nuostabią galimybę apsijungti tradicinei ir šiuolaikinei kultūrai!
Netikėta ir net kiek keista būti išrinktai ALKS ambasadore, nes Alytaus ir šio miesto kultūros dar beveik nepažįstu, tačiau jau esu buvusi Alytaus miesto teatre. Likau pakerėta! Taip pat žaviuosi ir džiaugiuosi galėdama bendradarbiauti su šauniuoju Alytaus kraštotyros muziejumi!
Manau, kad 2022 metai bus tie, kurie mano akiratį smarkiai praplės, ir Alytuje lankysiuosi kur kas dažniau.

Menas ir kultūra man – pulsas, susitikimas, vaistas, kasdienis įkvėpimas ir kūrybinis užtaisas. Be kultūros – nei dienos, be jos – nėra šviesos. Jaučiu, smalsumas ir kultūros troškulys manyje stipriai įaugęs.

Kasdien siunčiu padėką į viršų, kad dar visai mažą mama palydėjo, o gimtasis miestas – priėmė ir dalijosi geriausia, ką turi, iki kol išvykau į sostinę. Už tai, kokia esu ir ką nešuosi, esu skolinga gimtajam miestui. Už šokį, teatrą, muziką, sceną, kuriuos parodė.

Ir iki šiol, kai sakau „namo“, įprastai turiu omenyje – į Alytų. Tiksliau, Alytuką. Taip vadinu dažniau. Ne dėl to, kad mažiukas ar ką. Dėl to – kad toks brangus.

Kai sužinojau, kad Alytus 2022 metais taps Lietuvos kultūros sostine be galo nudžiugau. Su šiuo faktu, dar kai studijavau, vaikščiojau iškėlusi nosį. Didžiuojuosi ir laukiu.

Todėl būti gimtojo miesto kultūros ambasadore labai įkvepia. Nes norisi dalytis. Būti dalimi. Kviesti. Į kultūrą.

Kultūra arba jos stygius lemia žmogaus mąstymą, poelgius, sprendimus. Tai turbūt pats svarbiausias veiksnys kiekvieno žmogaus būtyje. Fiziniai žmogaus pasiekimai būna tokie trumpalaikiai ir kartais atrodo tokie bereikšmiai, kai palygini juos su žmogaus proto ar kūrybinėmis galiomis. Galiomis, kurios stebina, žavi dešimtmečius, šimtmečius ar net kelias epochas. Man pačiai būna labai įdomu patirti, pajusti, užčiuopti vienos ar kitos vietovės kultūros pulsą, suvokti skirtumus, įžvelgti panašumus ir jungiančias gijas. Kad ir kokios būtų skirtingos kultūros, jos niekada nėra skiriančios. Pats žodis „kultūra“ yra kilęs iš senosios lotynų kalbos „colere“, kuris reiškia „auginti, rūpintis“. Oratorius Ciceronas pirmą kartą panaudojo žemės ūkio terminą filosofinei metaforai „cultura animi“, kuri reiškia „sielos auginimą, puoselėjimą“. Tai esminis suvokimas, kuo žmogus skiriasi nuo kitų žinduolių ar kitos gyvybės formos.

Alytus nėra mano gimtasis miestas – gimiau ir užaugau Šiauliuose, o į Dzūkijos sostinę atsikėliau su vyru dzūku po studijų Vilniaus universitete. Gyvenu čia jau per keturiasdešimt metų, pamilau ir prisijaukinau šį miestą ir nenorėčiau gyventi niekur kitur. Prieš keturis dešimtmečius pasirodęs nuobodus pramonės centras, provincialus kultūros prasme miestas, kuriame nieko nevyksta, Alytus neatpažįstamai pasikeitė ir turi kuo didžiuotis. Jei anksčiau į spektaklius, koncertus tekdavo važiuoti į Vilnių ar Kauną, tai vėlesniais metais atsirado tiek renginių, kad tapo neįmanoma visur spėti – parodos, įvairių žanrų koncertai, mūsų mylimo vietos teatro spektakliai bei kitų šalies teatrų gastrolės, muzikos ir teatro festivaliai, šventės, vakarai, susitikimai – sunku viską išvardinti. Džiaugiuosi šio miesto salėmis, parodų erdvėmis, bibliotekomis, kraštotyros muziejumi, meno kolektyvais ir, žinoma, kultūros bei meno žmonėmis – aktoriais, dailininkais, muzikais, kolektyvų vadovais ir dalyviais, kurių kasdienė veikla ir pastangos pakėlė miesto kultūrą į tokias aukštumas, kad malonu ir patiems pamatyti, ir pasidalinti su kitais.

Man kultūra – tai daug skirtingų dalykų. Tai gali būti menas, renginiai, maistas, pomėgiai. Vieniems tai – parodos, meno kūriniai, kitiems, pavyzdžiui – žaidimas kompiuteriu ar knygų skaitymas. Aš turiu kelis slaptus talentus, galbūt ir tu turi slaptą talentą, apie kurį niekas nežino? Manau, kiekvienas panorėjęs tikrai galės pasirodyti arba išvysti įvairiausių talentingų žmonių „Alytus Lietuvos kultūros sostinė 2022“ renginiuose.

Kiekvienas žmogus turi savo mėgstamą miestą. Mano miestas, kuriame praėjo vaikystė, kuriame užaugau, dirbau ir kūriau, yra mūsų žaliasis Alytus. Šis miestas, kaip ir žmogus, turi savo likimą, veidą, charakterį. Alytuje gyvena daug talentingų, kūrybingų, darbščių žmonių, todėl jį drąsiai galime pavadinti Laimės, Gėrio ir Saulės miestu…

Didžiuojuosi ir tuo, kad Alytuje gimė bonsai, japoniškų sodų ir karpių kultūra. Pasaulis žino, kad jis yra draugiškas, tolerantiškas miestas ne tik savo kultūrai, bet ir kitiems netradiciniams menams.

Tikiuosi, kad visi, kurie užaugo ar gyvena šiame mieste ir braidžiojo miesto gatvėmis, skverais, parkais, atminty išsaugos patirtas laimės akimirkas…

Kultūra man – tai pirmiausia bendrųjų vertybių puoselėjimas, pagarba savam kraštui, žmogui ir viskam, ką per šimtmečius sukūrė žmonija. Ypač svarbu pažinti senąją lietuvišką etnokultūrą, išsaugoti ir perduoti ateities kartoms Dzūkijos regiono papročius, tradicijas, dainas. Tikiu, kad Alytaus krašte visada bus skiriamas dėmesys mūsų senojo paveldo išsaugojimui.

Nesvarbu, kur esi, kada aplankei šį miestą, tačiau didžio alytiškio širdyje plaka – „Myliu Alytų“!

Būkime pasveikinti, jog 2022-iais Alytus paskelbtas Lietuvos kultūros sostine – didžiuokimės, skelbkime ir kvieskime visus! Tai bus metai, suskambėsiantys gražiais ir įsimintinais renginiais, susitikimais, koncertais, plenerais, parodomis…

Kultūra man yra žmogus, o žmogus yra kultūra. Visa kas nutinka, kai susitinka žmonės ir visai nesvarbu, ar vienas jų scenoje, o kitas parteryje, ar vienas stovi ir stebi, o kitas pristato savo paveikslą, skulptūrą, tekstą, tai yra kultūra. Tik mūsų bendrystės dėka galime pasigirti puikiais Lietuvos kultūros lauko pasiekimais ir naujomis patirtimis. Kelionę kultūros pasaulyje pradėjau Alytaus miesto teatre, tad besąlygiškai pamilau, visų pirma teatrą, tada Alytų ir pamažu atradau nuostabias asmenybes, kurios dailino ir dailina miesto veidą. Tikiu, kad šiandieniniame kontekste, kultūra yra kaip niekada reikalingas susitikimas su žmonėmis, savimi, mintimis ir pojūčiais.

Kultūros mano gyvenimi daug. Pirmiausia – augau, manau, kad labai kultūringon šeimon, visadu buvau mokytas su visais visur sveikintis. Nu, o jeigu rimtai, tai tėvukas visų gyvenimų buvo visuomenininkas, organizavo bendruomenės renginius, menininkų plenerus, miesto šventes, mama muzikos mokytoja, namai, galima sakyc, alsavo kultūru. Dar jau praėjus keliolikai mano gyvenimo metų supratau, kad tavi supanti kultūra suformuoja tavo charakterį ir pasaulėžiūrų. Man būtent tep ir atsitiko. Dzūkija man pats gražausias mieliausias regionas Lietuvon, ca mano gimtinė ir mano namai, o kitap ir būc negali.

Visiems mums reikalingas dvasinis penas. Jo semiamės gamtoje, tarpusavio santykiuose ar meditacijų, maldų pasaulyje… Ypač žmogui padeda tokie dalykai kaip muzika, dailė, poezija, teatras, šokis… Per tai apmąstome pasaulį, nušviečiame jame sau ir kitiems naujus kelionės horizontus… Per atradimus, priminimus… Manau, kad tokia ir yra kultūros pasaulio prasmė: suteikti žmogui atgaivą, įkvėpti jį gyvenimui, nuskaidrinti sielą. Todėl žaviuosi žmonėmis, kurie užsiima saviugda, sąmoningai ieško tų dalykų ir ypač tais, kurie tuo dalinasi. Koks gi būtų pasaulis be muzikos, knygų, dailės galerijų, muziejų…

Pats jau bene dešimtmetį vadovauju Merkinės krašto muziejui. Prieš tai 7 metų dirbau Kultūros paveldo departamente. Manau, kad be vadinamos dvasinės grąžos, tiek šioje srityje nebūčiau išdirbęs. Kultūros pasaulis yra be galo įdomus ir didžiuojuosi, kad dirbti tenka Dzūkijoje ir Merkinėje – nuostabiame krašte, kur labai daug šviesių ir kūrybingų žmonių. 

Miestas be kultūros – plokščias, tamsus, be ateities.
Kultūra žmogui reikalinga kaip duona. Alkį malšinanti žiniomis, menu, vertybėmis, papročiais. Kultūra augina. Ugdo. Praturtina mūsų protą ir sielą.
Alytus tituluotas Lietuvos kultūros sostine 2022. Tai ne tik skambus pavadinimas. Tai svarbus įsipareigojimas ir didžiulė atsakomybė.
Džiaugiuosi, kad Alytus turi daug puikių, kūrybingų, talentingų ir darbščių žmonių. Taip pat turi daug potencialo, laisvės ir erdvės kūrybai.
Labai norėčiau ir linkėčiau, kad Alytaus tiltai sujungtų visus išsibarsčiusius kūrėjus, architektus, skulptorius, dailininkus, menininkus ir suvienytų juos bendram tikslui – mylimo gimtojo miesto kultūrinio gyvenimo atgimimui.
Tikiu, kad dirbdami kartu mes galime daug. Daug daugiau nei galime įsivaizduoti.
Mūzos, originalių idėjų ir sprendimų, noro ir drąsos keistis, augti patiems ir auginti kitus!

Kultūra man – nebūtinai performatyvusis ar taikomasis menas. Kultūra man įdomi paprastoje buityje, tie procesai, kuriuos nagrinėja antropologai, archeologai – na jie man kaip menotyrininkai – ieško ir aiškinasi, kaip bendruomenė, individas geba turėti saviraišką, kokia ji. Tiesiog dažnai menininkų saviraiškos priemonės yra neįprastos tai vietai ar tam laikmečiui, lieka nesuprastos. Bet tai kinta. Galbūt kai platesnis visuomenės/bendruomenės ratas tas saviraiškos priemones įsisavina ir „sukasdienina“, tada jos tampa mažiau meniškomis. Kai kurie menininkai gali palikti tokius saviraiškos pėdsakus, kurie tampa nepavaldūs laikui, sukasdieninimui. Deja, net ir dauguma tokių išskirtinių menininkų negali pakovoti su užmarštimi.

Tai štai, man rodos, pasikapsčius Alytaus istorijoje, būtų galima suvokti, koks gi vis tik gyvas ir margas buvo, yra ir, neabejoju, bus Alytus ir jo saviraiškos priemonės, jo kultūra.

Spalvos mano gyvenime užima labai svarbią vietą. Natūralu, kad ir Alytų pirmiausia matau per spalvinę gamą. Bet akys tik priima informaciją. Pažįstant aplinką, vyksta ir kitas – aktyvus suvokimo procesas – matau ne tik akimis, bet ir protu, širdimi. Todėl gimtas miestas man suteikia pilną paletę įvairiausių jausmų: džiaugsmą ir pyktį, gėdą ir pasididžiavimą, rūpestį ir atsakomybę. Potyris virsta potėpiu. Išgyvenimai virsta išraiška. Taip visi kartu ir formuojame paveikslą, kurį jau beveik puspenkto amžiaus žmonės vadina – Alytus…

Gera įsitraukti į miesto kūrimą būtent per kultūrą. Ji mums yra nuolat besikeičiančio gyvenimo ir žmogaus kuriamo grožio derinys, sąjunga, kuri randa atgarsį stebinčiųjų sielose, širdyse bei mintyse. Siekdami pajusti gyvenimo skonį bei neprarasti gyvasties, šio atgarsio ieškome žmonėse bei aplinkoje, kuri mus supa.

Kultūra man – kaip rudens vėjas įsisukęs plaukuose, kvepiantis žemuogėmis Pirmojo Alytaus takas, vedantis link Baltosios rožės tilto, teatro direktorės šypsena, plačiai atvertos jaunimo parko durys, pilni gerumo alytiškių delnai – mano Alytus. Myliu.

Kultūra yra centrinė visuomenės ašis. Aplink ją sukasi visa kita. Ir valstybės, ir savivaldybės lygmeniu, kultūra turėtų būti statoma priešakyje ir vesti mūsų bendruomenes darnaus gyvenimo keliu. Be kultūros sureikšminimo, mes esame tik primityvios būtybės, kurios egzistuoja. Kviečiu visus rinktis kultūrą išaukštinti, kad gyventume aukštai pakeltais sparnais ir galvomis, kuriose dominuoja šviesios mintys.

Alytus mums daug daugiau nei miesto pavadinimas. Tai žodis, kuris reiškia įkvėpimą, galimybes, vienybę. Alytaus dėka esame savo svajonių valdovai.

Alytus – miestas, kuriame prieš pat karą gimiau, visą gyvenimą gyvenau, dirbau, kūriau, mylėjau ir tebemyliu. Čia nuo vaikystės išvaikščiotos ko ne visos senamiesčio gatvelės, vėliau – karstytasi jau besiplečiančio miesto fabrikų kaminais, daugiaaukščių stogais, išžvalgytos puikiosios Dailidės, Piliakalnio apylinkės, nuostabūs Alytų supantys pušynai ir parkai. Čia sutikau ir tebesutinku daugybę man gerų žmonių, vis dar besidominčių mano kūryba.